Labas,
prašau nesuprasti manęs klaidingai...aš labai džiaugiuosi, kad nori atvažiuoti į Vokietiją.
Tačiau...nežinau, kažkodėl prisibijau. Manau, kad būs puiku, kad galėsiu Tave matyti kiekvieną dieną. Bet mes dar niekada negyvenome kartu. Net nė vienos savaitės mes dar niekada nepraleidome kartu. Nežinau, kaip mums seksis. Aš gi tik dėl to nerimauju arba galvoju. Tiesą sakant tie būgštavimai kvaili, bet ką man daryti. Tai ne Tavo kaltė. Džiaugsiuosi Tave matydama kiekvieną dieną. Bet tai ne priežastis, kodėl Tau dabar rašau. Bet, na...Aš tiesiog nesu pripratusi prie nuolat su manimi gyvenančio žmogaus. Niekada nebūti vienai, nors kartais prireikus laiko sau vienai - tam nesugebu (ir dar nesugebėjau), tiesiog negaliu būti visąlaik kartu su vienu žmogumi; man neįsivaizduojama, kad neturėčiau laiko tik sau vienai arba taip...Bet nepaisant mano būgštavimų labai noriu Tavo artumo. Myliu Tave...amžinai. Labai džiaugiuosi Tavo atvykimu. Aš tai padarysiu...mes tai padarysime. Prašau, mano širdele, nesuprasti manęs neteisingai...tik to noriu
