Labas, Vaidai,
jau ilgiau nei septynias dienas tavęs nemačiau, jau ilgiau nei septynias dienas nežinau, kur tu esi - svarbiausia - kaip tu laikaisi ! Mirštu, tai tikrai tiesa !! Nežinau, ką man daryti arba ko paklausti, kas tau yra ? Taip...dabar man pagaliau pasisekė numesti svorį, nes, išskyrus kavą ir nikotiną, beveik nieko negeriu ir nevalgau: tikrai gana sulysau ! Tai tikrai pirma turėjo atsitikti ? Ar aš tau nesakiau, kad būtų geriau to nepadaryti...to, ką tu vadini savo darbu ?! Matai, kas tau iš to ?! Aš tavęs nesuprantu...aš niekada nerizikuočiau savo laisve dėl tokios nesąmonės. Bet tebūnie taip, nes negalima to pakeisti. Galbūt kažkur juokais leipsti iš manęs ! Arba radęs laiko kažkur galvoji apie šitą dalyką arba apie mane. Nors tai tau dabar galėtų skambėti kaip šūdas, bet tikiuosi, kad tu sėdi kalėjime...nes man geriau, kad tu sėdi ten ir negali man duoti žinios, negu esi laisvas ir paprasčiausiai man neduodi žinios ir mane apgauni !..aš noriu, kad tu būtum pas mane - be tavęs nebegaliu nei ramiai miegoti, nei valgyti, jau nekalbant apie tai, kad negaliu net aiškiai galvoti. Jau baigiu dabar rašyti. Galbūt šitas laiškas tavęs vis tiek nepasieks. Tačiau jį rašau tikėdamasi, kad galėsi jį netrukus perskaityti.
Apie tave visada galvoju...
Tavęs be galo pasigendu !
Tavo Nadja !
